Įsivaizduokite įprastą pirmadienio rytą: biure dega šviesos, sandėlyje juda autonominiai vežimėliai, o gamybos linijoje žmogaus rankas pakeitusi sistema dirba be kavos pertraukėlės. Kai kuriems darbuotojams tai reiškia mažiau pasikartojančių užduočių, kitiems – nerimą, kad jų vieta ekrane ar ceche vieną dieną taps nebereikalinga. Tuo pat metu darbo rinkoje ima ryškėti klausimas, kuris dar neseniai skambėjo kaip mokslinės fantastikos scenarijus: ką veiks žmonės, jei technologijos perims vis didesnę kasdienių darbų dalį?
Robotai jau keičia ne ateitį, o dabartį
Robotizacija dažnai įsivaizduojama kaip tolimas procesas, susijęs tik su didelėmis gamyklomis ar humanoidiniais robotais. Tačiau automatizuotos sistemos jau seniai veikia logistikos centruose, prekyboje, žemės ūkyje, ligoninėse ir net klientų aptarnavimo srityje.
Sandėliuose robotai rūšiuoja siuntas ir parenka prekes. Gamyboje jie atlieka suvirinimo, pakavimo ar kokybės tikrinimo darbus. Žemės ūkyje naudojami dronai, savarankiškai važiuojantys traktoriai ir išmaniosios laistymo sistemos. Biuruose dirbtinis intelektas rengia ataskaitų juodraščius, analizuoja dokumentus ir atsako į dalį klientų klausimų.
Pagrindinis technologijų pranašumas darbdaviams – greitis, tikslumas ir galimybė dirbti visą parą. Robotui nereikia pamainos pakeitimo, atostogų ar nedarbingumo pažymėjimo. Įmonėms, susiduriančioms su darbuotojų trūkumu ar augančiais atlyginimų kaštais, tai tampa rimtu argumentu investuoti į automatizaciją.
Vis dėlto robotas nebūtinai reiškia, kad žmogus iš karto netenka darbo. Dažnai pasikeičia pati pareigybė: mažiau fizinio darbo, daugiau įrangos priežiūros, duomenų analizės ir sprendimų priėmimo. Tačiau pereinamasis laikotarpis ne visiems vienodas. Darbuotojui, kurio profesija buvo paremta viena aiškia, ilgus metus kartota funkcija, prisitaikyti gali būti sudėtinga.
Ar automatizacija iš tiesų naikins daugiau darbo vietų?
Ekonomistai dėl šio klausimo nesutaria. Viena pusė pabrėžia, kad technologijos gali panaikinti dalį esamų profesijų ar bent jau smarkiai sumažinti darbuotojų poreikį. Kita primena istoriją: ankstesnės pramonės revoliucijos sunaikino kai kuriuos darbus, bet kartu sukūrė naujų.
Pavyzdžiui, atsiradus kompiuteriams sumažėjo kai kurių administracinių funkcijų poreikis, tačiau išaugo programuotojų, sistemų administratorių, kibernetinio saugumo ir skaitmeninės rinkodaros specialistų paklausa. Panašus scenarijus gali pasikartoti ir dabar, tik pokyčiai vyksta kur kas greičiau.
Didžiausia rizika kyla ne vien dėl profesijos išnykimo, bet ir dėl darbo vietų kokybės. Automatizuotos sistemos gali perimti paprastesnes užduotis, o žmogui palikti sudėtingesnį, daugiau atsakomybės reikalaujantį darbą. Tai gali reikšti aukštesnį produktyvumą, tačiau kartu ir didesnį spaudimą darbuotojui.
Kai kurie specialistai mano, kad ateityje žmonės dirbs trumpiau, o laisvas laikas bus paskirstomas plačiau. Jeigu vienas darbuotojas, pasitelkęs technologijas, gali sukurti tiek, kiek anksčiau sukurdavo keli žmonės, teoriškai atsiranda galimybė mažinti darbo valandų skaičių. Tačiau tai nėra automatinė pasekmė. Sprendimą, ar technologijų naudą paversti trumpesne darbo savaite, ar didesniu pelnu, priims įmonės, valstybės ir visuomenė.
Daugiau laisvo laiko – galimybė, bet ne garantija
Mintis apie daugiau laisvų dienų skamba patraukliai. Trumpesnė darbo savaitė galėtų padėti žmonėms daugiau laiko skirti šeimai, sveikatai, mokslams ar savanorystei. Kai kuriose šalyse jau išbandomos keturių darbo dienų savaitės, o dalis įmonių vertina rezultatus pagal atliktą darbą, o ne biure praleistas valandas.
Vis dėlto dėl technologijų atsiradęs laisvas laikas gali būti paskirstytas nevienodai. Aukštos kvalifikacijos darbuotojams automatizacija gali suteikti daugiau lankstumo ir galimybę dirbti mažiau. Tuo metu žmonės, dirbantys aptarnavimo, priežiūros, transporto ar fizinio darbo srityse, gali susidurti su kitokia realybe – nestabiliomis pamainomis, didesne kontrole ir nuolatiniu poreikiu įrodyti savo produktyvumą.
Svarbus tampa ir pajamų klausimas. Jeigu darbo valandų mažėja, bet atlyginimas mažinamas taip pat, laisvesnis grafikas ne visuomet tampa privalumu. Dėl to kalbos apie daugiau nedarbo dienos turi būti vertinamos ne tik kaip patraukli ateities vizija, bet ir kaip diskusija apie socialines garantijas, atlyginimus bei teisingą technologijų naudos paskirstymą.
Kai kur svarstoma apie universalesnes pajamas, darbuotojų perkvalifikavimo fondus ar valstybės subsidijuojamas trumpesnio darbo laiko programas. Kitos šalys daugiau dėmesio skiria švietimui ir mokymuisi visą gyvenimą. Vieno sprendimo greičiausiai nepakaks, nes skirtingi sektoriai automatizaciją patirs nevienodu tempu.
Ko reikės darbuotojams ir darbdaviams
Artimiausiais metais vertingiausios gali tapti ne tik techninės žinios. Darbdaviai vis dažniau ieškos žmonių, gebančių kritiškai vertinti informaciją, bendrauti, priimti sprendimus neapibrėžtomis aplinkybėmis ir greitai mokytis. Šių gebėjimų robotai kol kas nepakeičia taip lengvai, kaip pasikartojančios mechaninės užduotys.
Darbuotojams tai reiškia, kad vieną kartą įgytas diplomas ne visada užtikrins stabilų kelią iki pensijos. Reikės atnaujinti skaitmeninius įgūdžius, mokytis valdyti naujas sistemas ir suprasti, kaip technologijos keičia konkrečią profesiją. Tačiau atsakomybė neturėtų gulėti vien ant žmogaus pečių. Jeigu įmonė įsidiegia automatizuotą įrangą, ji taip pat turi investuoti į darbuotojų mokymą ir padėti jiems pereiti į naujas pareigas.
Valstybei teks spręsti, kaip užtikrinti, kad technologinė pažanga nedidintų atotrūkio tarp tų, kurie gali lengvai persikvalifikuoti, ir tų, kurių galimybės ribotos. Reikės ne tik finansavimo mokymams, bet ir aiškesnių taisyklių dėl dirbtinio intelekto naudojimo, darbuotojų stebėsenos bei atsakomybės už automatizuotų sprendimų pasekmes.
Robotizacija pati savaime nenulems, ar žmonės dirbs mažiau, ar tiesiog turės suspėti atlikti daugiau per trumpesnį laiką. Tai priklausys nuo pasirinkimų, kurie bus priimami ne laboratorijose, o darbo vietose, parlamentuose ir šeimose. Ateities kalendoriuje gali atsirasti daugiau laisvų dienų, tačiau jų vertė bus tikra tuomet, kai jos taps ne priverstinio nedarbo, o sąmoningai pasirinkto gyvenimo dalimi.