Vaikystės kieme šuns letenų garsas ilgai reiškė ištikimybę, laukimą ir gyvą artumą. Dabar panašų siluetą vis dažniau galima išvysti laboratorijose, parodose ir miestų gatvėse. Dirbtinis intelektas bei robotika sparčiai artina laiką, kai augintinį kai kuriuose namuose pakeis niekada nepavargstantis mechaninis palydovas.
Robotiniai šunys iš laboratorijų persikėlė į kasdienybę
Robotų šunys nebėra vien mokslinės fantastikos dekoracija ar brangus technologijų parodos eksponatas. Jie vaikšto, lipa laiptais, išlaiko pusiausvyrą ir reaguoja į aplinkoje esančias kliūtis. Gamintojai šias mašinas kuria pramonei, saugumui, tyrimams ir vis dažniau asmeniniam naudojimui.
Jungtinėse Valstijose bendrovės „Boston Dynamics“ robotas „Spot“ tikrina pavojingas pramonės teritorijas. Jis gali veikti vietose, kuriose žmogui gresia sprogimo, radiacijos ar griūties pavojus. Tokios užduotys parodė, kad keturkojė konstrukcija praktiškai pranašesnė už kai kuriuos ratuotus įrenginius.
Kinijoje bendrovės „Unitree“ robotai sulaukia dėmesio dėl mažėjančios kainos ir vis didesnio prieinamumo. Kai kurie modeliai skirti namų pramogoms, eksperimentams, filmavimui arba technologijų mokymuisi. Jų judesiai atrodo vis natūralesni, nors mechaninis garsas vis dar išduoda tikrąją kilmę.
Japonijoje kompanijos „Sony“ sukurtas robotas „Aibo“ jau seniai pristatomas kaip emocinį ryšį galintis kurti augintinis. Įrenginys atpažįsta žmones, mokosi iš jų elgesio ir reaguoja į prisilietimą. Jo istorija rodo, kad vartotojai pasirengę mokėti už ne biologinę, tačiau artumą imituojančią draugystę.
Kitose šalyse robotai jau lydi žmones kasdien
Japonijos namuose kai kurie „Aibo“ savininkai robotą maitina programine prasme, kalbina ir fotografuoja kasdien. Jie stebi, kaip įrenginys keičia elgesį, mokosi atpažinti balsus ir sieja prisiminimus. Tokia rutina primena gyvenimą su augintiniu, nors jai nereikia veterinaro, pašaro ar pasivaikščiojimų.
Jungtinėse Valstijose robotų šunys naudojami universitetuose, technologijų bendruomenėse ir privačiose namų laboratorijose. Žmonės juos treniruoja, vedžioja parkuose arba demonstruoja socialiniuose renginiuose. Kai kur mechaniniai palydovai kasdien lydi savininkus, ypač atliekant filmavimo, apsaugos ar tyrimų užduotis.
Kinijos miestuose robotiniai šunys pasirodo viešuose renginiuose, prekybos centruose ir technologijų demonstracijose. Jie palydi lankytojus, reaguoja į komandas, fotografuojasi bei atlieka paprastus šokio judesius. Tokie pasirodymai palaipsniui keičia visuomenės supratimą apie tai, kur baigiasi įrankis.
Europos šalyse robotiniai šunys dažniau sutinkami bandymų aikštelėse, parodose ir profesionalių tarnybų projektuose. Jie tikrina vamzdynus, stebi statybvietes, padeda ugniagesiams bei renka duomenis pavojingose zonose. Vis dėlto dalis gyventojų juos jau mato kaip būsimus kasdienius palydovus, o ne vien darbo mašinas.
Kodėl žmonės renkasi mechaninį augintinį?
Robotinis augintinis nereikalauja maisto, skiepų, kraiko, kirpimo ar nuolatinės priežiūros, todėl patrauklus užimtiems žmonėms. Jis taip pat nesukelia alergijos, nepalieka plaukų ir gali veikti pagal nustatytą grafiką. Šios savybės ypač aktualios mažiems butams, senjorams ir šeimoms, negalinčioms laikyti gyvo gyvūno.
Vieniši žmonės mechaniniame palydove gali rasti kasdienį ritualą, primenantį rūpinimąsi gyva būtybe. Robotai reaguoja į balsą, judesį, prisilietimą ir tam tikrus aplinkos pokyčius. Nors jų jausmai tėra algoritmų rezultatas, žmogaus patiriamas prisirišimas gali būti visiškai tikras.
Robotinis šuo taip pat leidžia išvengti skausmingų atsisveikinimų, kuriuos neišvengiamai atneša gyvūno gyvenimo trukmė. Sugedusį įrenginį galima pataisyti arba pakeisti jo dalis, tačiau tai nepanaikina emocinės netekties jausmo. Prisirišimas gimsta ne vien biologijoje, bet ir pasikartojančiuose veiksmuose, prisiminimuose bei kasdienėje draugijoje.
Vis dėlto žmogus ne visada ieško meilės, kuri atsako taip pat, kaip gyvas gyvūnas. Kartais pakanka balso, judesio ir nuolatinio buvimo šalia, kad namai pasirodytų mažiau tušti. Robotika išnaudoja šį poreikį, pasiūlydama kontroliuojamą artumą be netvarkos, ligų ir nenuspėjamo elgesio.
Patogumo kaina slepia sudėtingus klausimus
Robotinis augintinis gali rinkti balsą, veido vaizdą, judėjimo duomenis ir informaciją apie namų aplinką. Ekspertai perspėja, kad tokie duomenys gali tapti vertingu taikiniu įsilaužėliams arba komerciniam sekimui. Todėl pirkėjams būtina tikrinti, kur saugomi duomenys ir kas gali juos pasiekti.
Kitas klausimas susijęs su vaikais, kurie gali pradėti painioti programuotą reakciją su tikrais jausmais. Mašina gali apsimesti liūdna, alkana ar išsigandusi, tačiau ji nepatiria nė vienos šių būsenų. Psichologai ragina technologiją naudoti kaip mokymosi priemonę, o ne visišką gyvo ryšio pakaitalą.
Gyvūnų gerovės organizacijos nerimauja, kad patogus robotas gali dar labiau paskatinti atsisakyti gyvų augintinių. Tikras šuo reikalauja atsakomybės, kantrybės ir prisitaikymo prie kitos būtybės poreikių. Būtent šis nepatogus abipusiškumas dažnai ugdo empatiją, kurios mechaninis modelis negali visiškai atkartoti.
Kaina taip pat išlieka reikšminga kliūtis, nes pažangūs robotai gali kainuoti daugiau nei daugelis tikrų augintinių. Prie jų dar prisideda programinės įrangos prenumeratos, baterijų keitimas ir techninė priežiūra. Technologijai plintant, visuomenė turės nuspręsti, kokio artumo nori ir kokią jo kainą priima.